(ne)Myliu žmonių ir ech, turgau.
rugpjūčio 20th, 2011
Šiandien nuoširdžiai nekenčiu žmonių. Ne visų, bet daugumos tai tikrai. Mintyse kone kilo vaizdas, kaip aš juos žudau. Juokauju, bet tikrai įsivaizdavau, kaip smaugiu. Kodėl? Nes žmonės yra ne žmonės. Tyliu.
Šiandien ryte su sese keliavom pas tėvus į darbą. Buvo šalta, kad net nosis užsirietė į kitą galą. Veik pasišokinėdamos ėjom link autobusų stoties. Aišku, mums rytinėms protelis dar pačiuožęs, todėl šnekėjom bet ką ir bet kaip. Tarkime, sesuo sukūrė, ar tiksliau perdainavo dainą „Eglė mano sesė“.
Štai, priedainis, kurį ji man sudainavo stotelėj:
Sese, mano sese,
Mudviejų dalia.
Eit į turgų dviese,
Ir prekiaut šalia.
Nuo mūsų juoko jaučiu skambėjo visas rajonas. Bet tikiuosi, kad ne.
Ką gi, kai jau buvome vietoje (turguje), prasidėjo smagumėliai. Haha, norėčiau. Vos įlindome į kioską, žmonės kaip kobros lindo ir vertė viską, kas papuolė po rankom (šiuo palyginimu – uodega). Įsiskaudėjo galvą ir tuomet aš paprasčiausiai panirau į komą. Tai yra, užsiklijavau maniakės šypseną ir maloniai atsakinėdavau nemaloniems žmonėms, klientams, kaip pavadinsi, taip sugadinsi. Žodžiu, vaidinau. Sutikau daug pažįstamų. Vienas klasiokas jaučiu manęs išsigando, nes jo mama norėjo pažiūrėti jam kokias tai kelnes, bet vaikinukas nešė kudašių. Ir gerai, vis tiek nebūtų gavęs džinsų. Juokauju, aš gera. Nors nelabai. Šiaip ar taip, visą laiką neapleido nuojauta (taip, regis kažkokią tai turiu), kad sutiksiu savo buvusį. Ir ji pasitvirtino. Tiesiog, stovėjau prieš žmones (garbės žodis, atrodė taip, lyg stovėčiau prieš didžiulę auditoriją klasėje…) kai akys užkliuvo už akių, kurias šiaip norėčiau išrauti ir užkonservuoti stiklainyje. (stogas važiuoja…) Taigi, pajutau, kaip mano fizionomija virsta į nupušusį išsižiojusį ruonį, ir tuomet padariau staigų baleto suktuką (jei ne toks pavadinimas, labai persiprašau balerūnai). Turbūt pagalvojo, kad man galvoj negerai, bet ha, man nerūpi, ką galvoja nupešiotas gaidys (ant rimto, jaučiu kirpėja buvo girta). Vis tiek nuoširdžiai nekenčiu savęs už tokį apsisukimą. Bet Monika yra Monika, slėpimosi instinktas jai nesvetimas.
Po to buvo toks dalykas, kad atėjo mama su vaiku, gal kokių 11 metų. Sako: ieškome džinsų. Aš pradėjau sakyti, kad berniukams kelnės yra kitame kiosko gale, kai vaiko mama vėl prabilo: gal kas tiktų ant šios mergaitės? ….. Apsisukau ant kulno ir moviau kuo toliau nuo tos šeimynos. Baisiau apsirikti nebegalėjau.
Dar keletą valandų pasitrynėme, prisiūlėme (sesuo siūlė, aš stovėjau ir sakiau kainas. Nesulauksit, kad aš terliočiaus su žmonių užgaidom.) džinsų, kol galiausiai tėvai pasakė, kad jau galime važiuoti namo. Išvažiavom. PAGALIAU.
Eidamos namo su sese burbėjom ant kvėšų žmonių kurie tampo geriems žmonėms nervus (supraskit, MUMS). Sesuo taip pat prisipažino, kad nekenčia žmonių ir vaizdavosi, kaip jiems maloniai padaro gyvenimo galą. Po to, pradėjom seseriškai viena kitą traukti per dantį ir čiužtelėti per galvą. Pasikumščiavom smagiai, tikrai.
Pakeliui matėme kaip vaikinas nusirengia megztinį, o ant nugaros puikavosi labai nuostabiai graži tatuiruotė. Aš kikenau kaip beprotė ir pakuždom tariau sesei:
– Tokie dalykai turi būti uždrausti. Dar kokia panelė gaus galą, pamačiusi tokias grožybes.
Neturėjau omeny savęs.
Žodžiu, galiausiai pasiekėme namus į kuriuos negalėjome patekti, nes velnio raktas neatrakino vartelių. Sesuo siūlė man perlipti tvorą ir atidaryti iš vidaus. Užkėliau vieną koją ant vartelių išsikišimo ir supratau, kad tuo ir baigiasi mano kamikadzės sugebėjimai. Todėl sesytė gavo vargti su raktu. Likimas buvo mums palankus – galiausiai varteliai pasidavė ir mes galėjome nueiti į savo namus.
Taigi, žiauriai man šiandien trūksta proto todėl ir įrašas gali būti atsilikęs. Nepykit. Man gera nuotaika.
Tataigi, manau viskas. Išseko mano raštingumas.
Myliu bučiuoju ir einu gerti kavos.
Kategorijos: Be kategorijos |
