Tiesiog įrašas.
rugpjūčio 20th, 2011
Vienas pažįstamas sakė, kad mano gyvenimas nuobodus. Neva todėl, kad nevaikštau į jokius vakarėlius, neinu į susibūrimus, kuriuose akys nieko nemato toliau alkoholio. Jei vien dėl to mane galima vadinti nuoboda, tada taip, aš tokia esu. Savaime suprantama, būna progų, kurias reikia atšvęsti, nieko nesakau, tačiau kai kurie žmonės kiekvieną dieną švenčia, ir deja, jie man yra nesuprantami. Galbūt todėl, kad pati negeriu. Žinoma, esu bandžiusi, ir ne sykį, tačiau supratau, kad tokie dalykai ne man.
Juk galima ir kitaip pasilinksminti, galima padaryti taip, kad būtų linksmiau už bet kokį alaus gurkšnojimą. Netgi dar labiau atsipalaiduoti.
Kai šitai pasakiau savo draugui – likau nesuprasta. Ką gi, kas gi klausys nuobodos postringavimų. Šiaip ar taip, mano gyvenimas yra gana ramus, kartais jis užsistovi vietoje. Tačiau būna dienų, kai galiu sukelti linksmą vėją iš bet ko. Kai noriu, nenustygstu vietoje, šokinėju, juokiuosi, ant visos gatvės traukiu dainas, prisidarau sau gėdos, bet žinau, kad tomis akimirkomis man būna linksma ir gera. O kai nenoriu, sėdžiu ir spoksau į keturias sienas, kurios mane supa. Susimąstau apie tai, kas aš esu ir ko aš noriu. Tokie galvojimai baigiasi galvos skausmu, todėl galiausiai dingsta nuotaika ir visi žmonės aplink mane tampa ištampytų nervų priežastimi.
Visko būna. Kaip sakoma – po nuopuolių laukia pakilimas. Taip būna ir pas mane, beveik visada.
Šiandien tokia diena, kai atsidūriau kryžkelėje tarp niūrumo ir linksmumo. Svarstyklės nenusistovi vietoje, todėl niekaip neišeina sužinoti, koks tarpsnis dabar yra. Stengiuosi pernelyg apie tai negalvoti, o kad tai pavyktų, žiūrėjau serialą “Draugai”. Kol aš juos prisiruošiau pasižiūrėt, tai varge vargeli. Daug kas sakė, kad tie “Draugai” yra įdomus ir linksmas serialas, bet kažkoks man nematomas principas vis stabdė žiūrėjimą. O be reikalo. Aišku, jis nėra toks linksmas, kaip “Kaip aš susipažinau su jūsų mama” arba “Didžiojo sprogimo teorija”, tačiau nuotaiką pakelia kaip reikiant. Taigi…
Taigi, taip va nenaudingai leidžiu paskutines vasaros savaites. Kažkaip keista rašyt tą “paskutines” žodį… Ketvirtadienį kažkaip buvau užmetusi akį į kalendorių ir kai pamačiau, kad jau 18diena, tai puoliau vos ne į isteriją. Tiesiog, laikas bėga pernelyg greitai, o aš taip nieko ir nenuveikiau. Na, kažką tai nuveikiau, nesėdėjau kaip lepšė išsidrėbus sofoj ir nieko nemačiau toliau savo nosies. Ne, bet visgi, kažko TOKIO, ko tikėjaus – nebuvo. TAČIAU, gal bus rugsėjį. Rugsėjo pirmąją… Dorai nė nežinau, ar pasiryšiu eiti į tą pasimatymą, beeeet, pažadus reikia tesėti. O aš pažadėjau. Bet velnias, nežinau. Šiandien net trankiau galvą į langą, svarstydama – eiti ar neiti? Svėriau visus už ir prieš dalykus, bet nieko nenusprendžiau. Ai, velniop, elgsiuos spontaniškai – kas šaus rugsėjo pirmą į galvą, tą ir darysiu. Va taip, problema išspręsta!
NĖ VELNIO…
Šiaip ar taip, baigiu malti šizą ir linkiu jums gero savaitgalio!
P.S. Reiktų jau kaip ir eiti miegot, ryt vėl pas tėvus į darbą… Eeech.
Kategorijos: Be kategorijos |
sveika Monika :>
ant sienos pamačiau Tavo užrašą, nežinau kodėl paspaudžiau skaityti toliau, bet kažkas pastūmėjo tam, o aš ir leidausi ;D nenusivyliau :> nebuvo kažko“waw'“ bet čia gal ir nereikėjo. tai Tavo jausmai. man patiko, parašyta paprasta, lengva kalba :> jei nesunku, atskleisk man savo amžių :> tiesiog įdomumo dėlei, ar taip rašai dėl to, kad taip viską suvoki, ar jau esi susikūrusi tokį rašymo stilių :>
bėgu paskaityti kitų Tavo įrašų
P.S. labai sveikintinas požiūris ir nusistatymai dėl alkoholio ir švenčių šventimo. čia rašau Tau didelį pliusą
Nesistengiau daryti kažkokio įspūdžio,tiesiog viskas natūraliai rašėsi. Man 16.
Naaa, aš rašau kaip viską suvokiu, jokio rašymo stiliaus neturiu, ir asmeniškai aš jo nematau.:)
Labai malonu!
pagal rašymą maniau, jog kokį 13-14, dėl to ir klausiau ;D
nėra skirtumo metuose ištikrųjų
rašyk toliau, skaitysim 😀