(ne)Myliu žmonių ir ech, turgau.

rugpjūčio 20th, 2011

Šiandien nuoširdžiai nekenčiu žmonių. Ne visų, bet daugumos tai tikrai. Mintyse kone kilo vaizdas, kaip aš juos žudau. Juokauju, bet tikrai įsivaizdavau, kaip smaugiu. Kodėl? Nes žmonės yra ne žmonės. Tyliu.

Šiandien ryte su sese keliavom pas tėvus į darbą. Buvo šalta, kad net nosis užsirietė į kitą galą. Veik pasišokinėdamos ėjom link autobusų stoties. Aišku, mums rytinėms protelis dar pačiuožęs, todėl šnekėjom bet ką ir bet kaip. Tarkime, sesuo sukūrė, ar tiksliau perdainavo dainą „Eglė mano sesė“.

Štai, priedainis, kurį ji man sudainavo stotelėj:

Sese, mano sese,

Mudviejų dalia.

Eit į turgų dviese,

Ir prekiaut šalia.

Nuo mūsų juoko jaučiu skambėjo visas rajonas. Bet tikiuosi, kad ne.

Ką gi, kai jau buvome vietoje (turguje), prasidėjo smagumėliai. Haha, norėčiau. Vos įlindome į kioską, žmonės kaip kobros lindo ir vertė viską, kas papuolė po rankom (šiuo palyginimu – uodega). Įsiskaudėjo galvą ir tuomet aš paprasčiausiai panirau į komą. Tai yra, užsiklijavau maniakės šypseną ir maloniai atsakinėdavau nemaloniems žmonėms, klientams, kaip pavadinsi, taip sugadinsi. Žodžiu, vaidinau. Sutikau daug pažįstamų. Vienas klasiokas jaučiu manęs išsigando, nes jo mama norėjo pažiūrėti jam kokias tai kelnes, bet vaikinukas nešė kudašių. Ir gerai, vis tiek nebūtų gavęs džinsų. Juokauju, aš gera. Nors nelabai. Šiaip ar taip, visą laiką neapleido nuojauta (taip, regis kažkokią tai turiu), kad sutiksiu savo buvusį. Ir ji pasitvirtino. Tiesiog, stovėjau prieš žmones (garbės žodis, atrodė taip, lyg stovėčiau prieš didžiulę auditoriją klasėje…) kai akys užkliuvo už akių, kurias šiaip norėčiau išrauti ir užkonservuoti stiklainyje. (stogas važiuoja…) Taigi, pajutau, kaip mano fizionomija virsta į nupušusį išsižiojusį ruonį, ir tuomet padariau staigų baleto suktuką (jei ne toks pavadinimas, labai persiprašau balerūnai). Turbūt pagalvojo, kad man galvoj negerai, bet ha, man nerūpi, ką galvoja nupešiotas gaidys (ant rimto, jaučiu kirpėja buvo girta). Vis tiek nuoširdžiai nekenčiu savęs už tokį apsisukimą. Bet Monika yra Monika, slėpimosi instinktas jai nesvetimas.

Po to buvo toks dalykas, kad atėjo mama su vaiku, gal kokių 11 metų. Sako: ieškome džinsų. Aš pradėjau sakyti, kad berniukams kelnės yra kitame kiosko gale, kai vaiko mama vėl prabilo: gal kas tiktų ant šios mergaitės? ….. Apsisukau ant kulno ir moviau kuo toliau nuo tos šeimynos. Baisiau apsirikti nebegalėjau.

Dar keletą valandų pasitrynėme, prisiūlėme (sesuo siūlė, aš stovėjau ir sakiau kainas. Nesulauksit, kad aš terliočiaus su žmonių užgaidom.) džinsų, kol galiausiai tėvai pasakė, kad jau galime važiuoti namo. Išvažiavom. PAGALIAU.

Eidamos namo su sese burbėjom ant kvėšų žmonių kurie tampo geriems žmonėms nervus (supraskit, MUMS). Sesuo taip pat prisipažino, kad nekenčia žmonių ir vaizdavosi, kaip jiems maloniai padaro gyvenimo galą. Po to, pradėjom seseriškai viena kitą traukti per dantį ir čiužtelėti per galvą. Pasikumščiavom smagiai, tikrai.

Pakeliui matėme kaip vaikinas nusirengia megztinį, o ant nugaros puikavosi labai nuostabiai graži tatuiruotė. Aš kikenau kaip beprotė ir pakuždom tariau sesei:

– Tokie dalykai turi būti uždrausti. Dar kokia panelė gaus galą, pamačiusi tokias grožybes.

Neturėjau omeny savęs.

Žodžiu, galiausiai pasiekėme namus į kuriuos negalėjome patekti, nes velnio raktas neatrakino vartelių. Sesuo siūlė man perlipti tvorą ir atidaryti iš vidaus. Užkėliau vieną koją ant vartelių išsikišimo ir supratau, kad tuo ir baigiasi mano kamikadzės sugebėjimai. Todėl sesytė gavo vargti su raktu. Likimas buvo mums palankus – galiausiai varteliai pasidavė ir mes galėjome nueiti į savo namus.

Taigi, žiauriai man šiandien trūksta proto todėl ir įrašas gali būti atsilikęs. Nepykit. Man gera nuotaika.

Tataigi, manau viskas. Išseko mano raštingumas.

Myliu bučiuoju ir einu gerti kavos.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarai išjungti - (ne)Myliu žmonių ir ech, turgau.

Tiesiog įrašas.

rugpjūčio 20th, 2011

Vienas pažįstamas sakė, kad mano gyvenimas nuobodus. Neva todėl, kad nevaikštau į jokius vakarėlius, neinu į susibūrimus, kuriuose akys nieko nemato toliau alkoholio. Jei vien dėl to mane galima vadinti nuoboda, tada taip, aš tokia esu. Savaime suprantama, būna progų, kurias reikia atšvęsti, nieko nesakau, tačiau kai kurie žmonės kiekvieną dieną švenčia, ir deja, jie man yra nesuprantami. Galbūt todėl, kad pati negeriu. Žinoma, esu bandžiusi, ir ne sykį, tačiau supratau, kad tokie dalykai ne man.

Juk galima ir kitaip pasilinksminti, galima padaryti taip, kad būtų linksmiau už bet kokį alaus gurkšnojimą. Netgi dar labiau atsipalaiduoti.

Kai šitai pasakiau savo draugui – likau nesuprasta. Ką gi, kas gi klausys nuobodos postringavimų. Šiaip ar taip, mano gyvenimas yra gana ramus, kartais jis užsistovi vietoje. Tačiau būna dienų, kai galiu sukelti linksmą vėją iš bet ko. Kai noriu, nenustygstu vietoje, šokinėju, juokiuosi, ant visos gatvės traukiu dainas, prisidarau sau gėdos, bet žinau, kad tomis akimirkomis man būna linksma ir gera. O kai nenoriu, sėdžiu ir spoksau į keturias sienas, kurios mane supa. Susimąstau apie tai, kas aš esu ir ko aš noriu. Tokie galvojimai baigiasi galvos skausmu, todėl galiausiai dingsta nuotaika ir visi žmonės aplink mane tampa ištampytų nervų priežastimi.

Visko būna. Kaip sakoma – po nuopuolių laukia pakilimas. Taip būna ir pas mane, beveik visada.

Šiandien tokia diena, kai atsidūriau kryžkelėje tarp niūrumo ir linksmumo. Svarstyklės nenusistovi vietoje, todėl niekaip neišeina sužinoti, koks tarpsnis dabar yra. Stengiuosi pernelyg apie tai negalvoti, o kad tai pavyktų, žiūrėjau serialą “Draugai”. Kol aš juos prisiruošiau pasižiūrėt, tai varge vargeli. Daug kas sakė, kad tie “Draugai” yra įdomus ir linksmas serialas, bet kažkoks man nematomas principas vis stabdė žiūrėjimą. O be reikalo. Aišku, jis nėra toks linksmas, kaip “Kaip aš susipažinau su jūsų mama” arba “Didžiojo sprogimo teorija”, tačiau nuotaiką pakelia kaip reikiant. Taigi…

Taigi, taip va nenaudingai leidžiu paskutines vasaros savaites. Kažkaip keista rašyt tą “paskutines” žodį… Ketvirtadienį kažkaip buvau užmetusi akį į kalendorių ir kai pamačiau, kad jau 18diena, tai puoliau vos ne į isteriją. Tiesiog, laikas bėga pernelyg greitai, o aš taip nieko ir nenuveikiau. Na, kažką tai nuveikiau, nesėdėjau kaip lepšė išsidrėbus sofoj ir nieko nemačiau toliau savo nosies. Ne, bet visgi, kažko TOKIO, ko tikėjaus – nebuvo. TAČIAU, gal bus rugsėjį. Rugsėjo pirmąją… Dorai nė nežinau, ar pasiryšiu eiti į tą pasimatymą, beeeet, pažadus reikia tesėti. O aš pažadėjau. Bet velnias, nežinau. Šiandien net trankiau galvą į langą, svarstydama – eiti ar neiti? Svėriau visus už ir prieš dalykus, bet nieko nenusprendžiau. Ai, velniop, elgsiuos spontaniškai – kas šaus rugsėjo pirmą į galvą, tą ir darysiu. Va taip, problema išspręsta!

NĖ VELNIO…

Šiaip ar taip, baigiu malti šizą ir linkiu jums gero savaitgalio!

P.S. Reiktų jau kaip ir eiti miegot, ryt vėl pas tėvus į darbą… Eeech.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 3

Šiandien aš tik prieskonis kartus.

rugpjūčio 6th, 2011

Nervai. Rėkimas. Susivaldymas. Apsimetinėjimas.

Nerviniesi dėl triukšmo, kurio tu nenutildysi,

Rėki viduje, bet balso negirdės niekas, išskyrus tave patį.

Kažkaip susivaldai ir tyliai sau šnabždėdama visus pasiunti velniop.

Apsimesdama, jog palinkėjai nakčiai saldžių sapnų.

*

Geriu kavą, ir prisimenu vakar, ne, šiandien naktį. Atsiguliau į lovą 3h nakties, o iš praviro lango sklido sesės draugų balsai.  Girdėjau dainavimus ir minimą Monikos vardą. Ne, jie kalbėjo ne apie mane, bet vis tiek,  kas kart šį vardą išgirdusi pastatydavau ausis. Kažkaip pusvalandukui užsnūdau, kol mane pakėlė rėkimas. Ne. Dainavimas. Susinervinusi, kam mane pakėlė, atsisėdau lovoje ir grūmiausi su savimi. Norėjau nueiti prie lango, jį atidaryti ir sušukti tiems vaikinams, kad užsikištų, nes yra žmonių kurie mėgina miegoti, ir man vienodai šviečia, kad dabar švenčiamas gimtadienis. Tačiau tik keiksnodama panosėj nuėjau ir uždariusi langą vėl kritau lovon. “Tegu jie blūdija“-, pagalvojau, ir mėgindama negirdėti balsų, užmigau.

O dabar nuotaika tokia nepastovi. Vieną momentą norisi galvą daužyt į sieną, o kitą jau esu pakilios nuotaikos.

Šiaip ar taip, viskas pasibaigė ir Monika vėl atgavo ramybę.

Pagaliau.

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 2

Sveiki, žmonės.

rugpjūčio 6th, 2011

Sveiki!

Ilgą laiką buvau blogas.lt lankytoja. Kasdien ten užeidavau, į savaitę porą kartų ir savo įrašų įkeldavau. Tačiau, pastebėjau, kad aš jau ten apsitryniau, suvokiau, kad reikia kažko naujo, naujos erdvės. Ir štai! Kaip tyčia sužinojau apie šią naują (man ji nauja) svetainę. Žinoma, nebūčiau Monika, jei man nekiltų sunkumų norint čia prisiglausti. Registravausi gal šešis kartus, galiausiai parašiau Andriui, kad padėtų man čia įsirausti, ir padėjo. Labai dėkui, liksiu tau skolinga!

Šiaip ar taip, mėginu dabar čia po truputėlį viską perprasti. Visos tos naujovės.. viską noris išbandyti, kad net rankos niežti!

Na, o apie mane sužinosite laikui bėgant, iš mano įrašų, kurių, manau, tikrai bus.

Taigi, atsisveikinsiu iki karto!

Kategorijos: Be kategorijos | Komentarų: 4

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos